Image Alt

R Luz Photography

  /  Apie mane   /  Mano pirmieji nedrąsūs žingsniai fotografijos link

Galima sakyti jog su fotoaparatu rankose užaugau. Tėtis fotografas ir visa vaikystė praleista jo fotoateljė. Tačiau…⠀

Einant metams nusprendžiau, kad fotografija nėra rimtas užsiėmimas, iš to padoriai neišgyvensi, tad maždaug 11 klasėje nusisukau nuo jos visiškai ir susikoncentravau į žemiškesnius tikslus, kurie man turėjo garantuoti tvirtą pagrindą po kojomis, saugią samdomo darbuotojo sutartį su visomis socialinėmis garantijomis ir užtikriną kiekvieno mėnesio algą.

Su tokiu požiūriu baigiau verslo vadybą, dirbau vadybininke dviejose įmonėse, prieš tai išbandžiau ir kitokių darbų, bet širdis verkė, kažko labai trūko.. Nejaučiau laimės, o į darbą ėjau kai į katorgą. Krokodilo ašaromis apsipylusi guodžiausi sužadėtiniui, kad nerandu savęs, nežinau ko griebtis, kur eiti, kas man tiktų, kad noriu dirbti tai, ką mylėčiau ir jis man priminė seną pamirštą meilę – fotografiją. Akys net suspindo. Tiesa, juodai savimi nepasitikėjau, pirmieji žingsniai nedrąsūs, abejonės savimi “Kas aš tokia, kad rinktųsi mane? Kuo aš geresnė?” – sakydavau sau matydama gausybę fotografų aplink, o aš tik lašas toje jūroje. Bandžiau suderinti nuolatinį vadybininkės darbą, fotografiją ir rašyti bakalaurą, bet tas truko neilgai, nes būdavau juodai pavargusi, išsekusi. Supratau, kad turiu pasirinkti – vadyba ar fotografija.

Pasirinkau fotografiją, nes jaučiau, kad tai labai myliu, tai kelia šypseną, kad noriu mokytis ir tobulėti. Drebančiom rankom parašiau prašymą, kad išeinu. Baimės pilnos kelnės, drebančios rankos, bet LAIMINGA! Bakalaurą parašiau “Fotopaslaugų įmonės įkūrimas”, o komisijos nariai po gynimo palinkėjo didžiausios sėkmės fotografijoje, nes suprato – nebūsiu aš vadybininkė, aš fotografuosiu!⠀

Klientų pirmieji teigiami atsiliepimai įkvėpė drąsos ir leido suprasti, kad aš galiu! Artimiausio žmogaus tikėjimas ir padrąsinimas pasirinkti šį kelią stipriai prisidėjo, nes pati, komforto, užtikrintumo ir monotonijos mylėtoja nebūčiau tam niekad pasiryžusi. Neslėpsiu, teko aplinkiniams susigyvent, kad dabar dirbsiu dar daugiau, diena iš dienos, kad gyvensiu savo darbu, bet užtad su šypsena veide, o ne nuo 8:00 iki 17:00, bet su ašarom akyse.

Tikiuosi mano istorija įkvėps kažką ryžtis dideliam ir drąsiam žingsniui! Galimybes sau ir laimę kuriame mes patys ❤

Close
Kategorijos